Yris. Dar vienas. Yris tykiu gyvenimo ežeru. Lygiu lyg veidrodis. Yris ir džiaugsmas kiekvienu bent menkiausiu vėjo dvelktėlėjimu. Nė menkiausia bangelė nenusirita vandens paviršiumi - jis lygus kaip stiklas. O akys su kiekvienu irklo yriu laukia, kol tolumoje išvys žemę, kurioje žmogus galės pajusti savo išsvajotąją utopiją. Ir vis laukia, vis ieško, vis iriasi tolyn su viltimi, kad jau tuoj, tuoj. Jėgos senka, o žmogus vis plaukia tolyn. Rankos jau dreba iš nuovargio ir žmogus, sukaupęs dar likusias jėgas, pasiiria paskutinįsyk, o tada - tyla.
Kažkas mus įsodino į šia valtelę, įdavė į rankas irklą ir liepė plaukti. Ir niekam nerūpėjo, norim mes to, ar ne. Ir visi stengiasi plaukti kuo geriau - moralė, taisyklės, standartai, arba priešingai - taisyklių laužymas. Bet šių lenktynių finišą anksčiau ar vėliau pasieks visi ir čia nebus laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų. Visi paskęsim tame ežere, sukeldami kelis vandens ribulius, pasieksiančius artimiausias valteles. Tačiau jie išnyks taip pat greitai, kaip atsirado. Valtelės nuplauks, tu nugrimsi į dugną, o lenktynės tęsis.
Memento mori.
Kažkas mus įsodino į šia valtelę, įdavė į rankas irklą ir liepė plaukti. Ir niekam nerūpėjo, norim mes to, ar ne. Ir visi stengiasi plaukti kuo geriau - moralė, taisyklės, standartai, arba priešingai - taisyklių laužymas. Bet šių lenktynių finišą anksčiau ar vėliau pasieks visi ir čia nebus laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų. Visi paskęsim tame ežere, sukeldami kelis vandens ribulius, pasieksiančius artimiausias valteles. Tačiau jie išnyks taip pat greitai, kaip atsirado. Valtelės nuplauks, tu nugrimsi į dugną, o lenktynės tęsis.
Memento mori.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą