Kiek nedaug tesiskiria draugas nuo priešo.
Tik iš priešo žinai ko laukti, o iš draugo - ne.
Ir kartais taip staiga draugai tampa priešais.
Nemėstu kerštingų žmonių. Ypač jei nežinai, už ką tau keršyjama ir kai tai daroma netikėtai. Atrodo, tarp jūsų jau viskas baigta, kiekvienas nuėjot savo keliu, bet jis tavęs nepalieka ramybėj, jis tiesiog negali to padaryti taip paprastai. Jis sužeidžia tavo intymiausias, slapčiausias ir šviesiausias širdies kertes atverdamas kitiems, o po to sėdi prieš tave gerdamas kavą ir pasakodamas apie savo kasdienybę, o tu net nebegali pykti. Nes nemoki.
Siutina, kad nemoku pykti. Tada visiems atrodo, kad viskas yra gerai, o išties viduj lieka didelė nuoskauda. Pakiša tau tokią kiaulę, kad galėtum gyvenime su žmogum nesišnekėt, o tegali tik išeit, o sugrįžęs - nusišypsot. Ir būna skaudu ne tiek dėl to, ką tau tas žmogus padarė, bet dėl to, kad jis nesuprato, kaip tau tai buvo skaudu.
Galiu džiaugtis, kad savo neilgame gyvenime kolkas tik vieną tokį žmogų sutikau. Tokį... klasingą, kerštingą ir dviveidį. Ir bevalį to žmogaus draugą, ieškantį tik pramogos sau, nesvarbu, ką tai reikštų kitiems.
Tik aš be galo džiaugiuosi, kad turiu tokių žmonių šalia, kurie supras ir patars, neišduos. Ačiū jums bent už tai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą