Pasitikėjimas

Visad norisi kažką turėt šalia savęs, kuo galėtum pasitikėti. Pasitikėti visiškai, besąlygiškai. Tai vat, kad visad - niekad tai ir neišsipildo. Net, atrodytų, žmonės, kurie turėtų būt su tavimi bet kokiame gyvenimo tarpsnyje, palieka tave jai tau jų labiausiai reikia: sutuoktiniai, broliai, seserys, tėvai, artimiausi draugai. Aš asmeniškai turėjau tokią malonę, kad patyriau tik artimo draugo išdavystę, bet et... laikas bėga, pasimiršo viskas - nelaikau nuoskaudos širdy. Žinoma, gaila, sunku, bet juk tai pats geriausias būdas atsirinkti savo tikrus draugus. Keisčiausia, kad net ir tie tikrieji draugai kartais iškrečia akibrokštų, o tada jau nežinai kur dėtis. Ir pati buvau padarius tokį negražų akibrokštą, gal tiksliau bepradedanti daryti, bet džiaugiuos, kad laiku susivokiau ir dabar viskas po senovei - nespėjau niekeno įskaudinti ir prarasti tikro draugo. Išties, nedariau to iš piktų paskatų, tiesiog pati jau buvau "užsiknisus", tai matyt pertraukėlės reikėjo...

Man yra labai sunku prisiverst pasitikėt žmogumi. Jei aš matau, kad jis man atsiveria, pasakoja tai, ką tikrai pasakotų ne kiekvienam, tai ir aš jam galiu atsivert, nes aš matau, kad jis manimi pasitiki, o tai reiškia, kad aš taip pat juo galiu pasitikėti. Bet kartais būna taip, kad nė vienas nežengia to pirmojo žingsnio. Tada viskas ir lieka taip "formalu". Bet, žinoma, net ir patiems geriausiems draugams ne viską pasakoji. Ir tai suprantama.

Pagal idėją dabar aš turėčiau padaryti išvadą, mestėlt kokį skambų sakinuką kitą, apsimesdama labai protinga mergaite. Deja, nei aš protinga, nei ką - ieškau savo pamąstymais prasmės, esmės ir dar kažko. Darykites išvadas patys, kokias tik norite, o aš pasidarysiu savąsias. Kadanors.

Peace :)