Pradedu pažinti žmones.
Pradedu girdėti tai, kas man sakoma, o ne tai, ką noriu girdėti.
Todėl dabar matau daiktus tokius, kokie jie yra.
Aiškiau suprantu, ką manyje mato kiti, ko jie iš manęs nori.
Suvokti šią realybę nėra lengva, su ja susitaikyti nesinori, nes visi lūksečiai tampa beviltiškais - šis kritimas iš padangių nebūna ant pagalvių. Iš "galbūt kada" troškimai virsta į "norėčiau, bet to tikrai nebus". Ir būna skaudu suvokti, kad tai, kas jau atrodė ranka pasiekiama, tebuvo miražas. O dabar jis išnyko.
Tačiau aš priėmiau šią tiesą ir pradėjau statyti dalį savęs iš naujo. Bandau kitu kampu pažvelgti į mane supančius žmones. Ir... viskas nėra taip blogai, kaip man atrodė iš pradžių. Sudaužiusi savo rožinius akinius pamačiau tai, ko kiti iš tikrųjų tikisi iš manęs. Pamačiau, ką jie gali man suteikti.
Tik tuo pačiu pradėjau labiau save saugoti. Nebegaliu sau leisti panirti stačia galva į naujus potyrius savyje, nes gali vėl tekti labai nusivilti. Tapau kruopelyte nejautresne, kruopelyte nerūpestingesne, kruopelyte liūdnesne.
Kaip sako... toks gyvenimas.
3 komentarai:
Pasakysiu matematiškai: gyvenimas kaip funkcija: didėjimo intervalas - aukščiausias taškas - mažėjimo intervalas, po to vėl didėjimo. Kartais sunku, kai tas mažėjimo intervalas keliauja beveik stačiai žemyn, bet visada būna ir pakilimas ;) just need to wait a little... Kas mūsų nenužudo tikrai padaro stipresnius ^^
Yeah, bet kas kvailiausia - labai trumpi tie pakilimai... :\ :)
Et koks cia pesimisciu burelis;D
Baby,just take it easy. Viskas priklauso nuo to, kaip noresi matyt gyvenima. O nuosavoje galvoje gali susikurti nuosava poziuri i ji.
Rašyti komentarą