Mes esam tokios, patinka tau ar ne. Ir tau mūsų reikia. Minutei, nakčiai, vasarai, gyvenimui. O po vieno karto būna ir antras, ir trečias. Ir tau vis negana. Taip, mes tai žinome, mes esame nepamirštamos. Šokiruojančios. Velniškos. Mes esam toli už standarto ribų. Ir nereikia siūlyti mums tapti "normaliomis" ir išsižadėti savo mažų įpročių vien tam, kad taptumėme etaloninėmis snobėmis, nes mes niekada nebūsim "normalios" - mes paranormalios. Tokios, kokių pasaulis dar nematė. Tokios, kurias tu nulydi akimis praeinančias ir tas vaizdas dar ilgai stovi prieš tave. Ir tu mus nori pažinti netik rankomis ir lūpomis, bet ir protu. Gali vadinti mus kaip nori - bejausmės kalės, dėmesio stokojančios susireikšminusios personos, paauglystės hormonų užvaldyti vaikai - mums nerūpi. Mes kartu ir mes nemirtingos.

Žinai, ir vis dėl to mes esam žmonės. Kaip ir visi, mes kvėpuojam tuo pačiu oru, valgome tą patį maistą, apsiperkame tose pačiose parduotuvėse. Kaip ir visi, mes jaučiame. Kartais juokiamės iš tavęs. O kartais dėl tavęs ir verkiame. Ir tai nėra mano ar jos džiaugsmas. Tai nėra jos vienos kančia. Tai yra mūsų šypsena, mūsų ašaros. Ir tik saulė regi mūsų laimingus veidus, tik mėnulis žino mūsų ašarų skonį. Tik žvakės liepsna apytamsiame kambaryje girdėjo mūsų troškimus, kurie niekada neišsipildys. Mes mokame svajoti apie Tą Vienintelį. Tada, kaip ir visų, mūsų akys prisipildo vaikiško džiaugsmo ir nejučiomis mes svajingai atsidūstame. Mes mokame pykti ir atleisti, įžeisti ir įsižeisti. Mes turime savo principus, savo kompleksus, kiekviena turime savo charakterį, pomėgius ir polinkius. Mes esame žmonės, nes mes mokame mylėti.

Ir išmetusios savo kortas, mes gyvensime. Gyvensime kada norime ir kaip norime, nes tai mūsų laikas. Ir kai laikrodis muš vidurnaktį, mes vėl virsime raganomis ir prašysime mėnulio išpildyti dar bent vieną mūsų norą. O tada ant savo šluotų lėksime ten, kur mus nuneš norai. Ir gyvensime, gyvensime, gyvensime.