Įsivaizduokite, kad jūsų partneris - tobulas berniukas/mergaitė. Taip taip, žinau, tobulų nėra. Bet jūs įsivaizduokite.
Tai tas žmogus, kuris visad yra šalia, kai jo reikia, ir jo nėra, kai nereikia. Jis žino, ko tu nori tą akimirką, jis daro viską, kad tau būtų gerai, ir dėl to jaučiasi laimingas. Jis yra toks, apie kokį tu paslapčiomis svajojai. Jis - Tobulasis.
Bet nejučiomis į tą žmogų pradedama žiūrėti kažkaip kitaip. Tobulybei abejingas likti negali, negali būti lygiavertis Tobulybei, nes jis - tobulas, o tu - ne. Taigi belieka garbinti Tobuląjį kaip stabą arba persmelktam pavydo už akių jį drabstyti purvais. Dievindamas jį tu norėsi kuo daugiau savęs skirti jam, taigi tu prarasi save, savo laiką, savo tobulėjimą, o pavydėdamas tu tampi destruktyviu, tu griauni save, negali džiaugtis tuo, ką turi, o matai tik tai, ko neturi. Tai argi ta Tobulybė taip jau gerai?
O tie likusieji netobulieji... Kiekvienas turime kažkokį kabliuką išvaizdoje, charakteryje, kuris mus atitolina nuo tos tariamosios tobulybės, bet tai ir tampa ta virvele, kuri sujungia mus su kitais žmonėmis santykiams be garbinimo ar pavydo.
Ir... o gal visgi mūsų tobulumas ir yra netobulume?
