Kūčios

Visų pirma...
Didelis ačiū panikėms už nerealius "nekišk nagučių iki Kūčių" - tai buvo... oooo ;D Tikrai, kažkas nerealaus :)*
Linut, ir tavo linkėjimo galas... pavarei ;DD

Visų antra...
Sveikinu visus artėjančių švenčių proga.
Linkiu, kad namuose būtų gera ir jauku, kad kalėdinė dvasia neapleistų jūsų širdžių. Tikiuosi, šventes sutiksite šiltai, su artimaisiais prie bendro stalo. Dar linkiu suvalgyti daug mandarinų - tai labai kalėdiška ;D Ir ne taip jau svarbu, ar per Kalėdas snigs - jos turi būtų ne lauke, o jūsų širdyse :)

O dabar... lekiu prie Kūčių stalo valgyti mūsų 12 patiekalų :)

Šiandien

Sou keeen jū fyyyyl ve laaaav tunaaaait....

*Justė jausmingai kvykia pagal Elton John - Can you feel the love tonight*

Mmmm...
Kažkaip taip ramiai ramu...

Mano vaikystės filmukas buvo "Liūtas karalius". Žiūrėdavau jį kasdien...

O man taip kažkaip labai gera, nors šiandien ir žiaaaauriai susimoviau. Tokia ramybė. Taip gera. Kramtau tokią skanią cinamoninę gumą :D

Aš kątik gavau laišką. TIKRĄ - tokių jau nedažnai begausi. Kas mieliausia, kad aš jį gavau iš tikrai nedaug pažįstamo žmogaus. Ir tas laiškas, jis toks... šiltas. Ak... išties, sužavėta - nežinau ką pasakyti :]

Abejonės.

Kartais tereikia vos kelių minučių, kad viskas pasikeistų.
Kartais tereikia trupinėlio drąsos, kad pats viską pakeistum. Na, mano atveju gal reikėjo ir šiek tiek alkoholio :)

Kaip Monika sakė, funkcija, vos ne stačiai smigusi žemyn, staiga pakilo
aukštyn.
Jaučiuosi ramesnė.

Tik kvailiausia, kad kolkas aš negaliu pasitikėti.
Apskritai man dažniausiai reikia kažkokio įrodymo, kad galiu žmogumi pasitikėti.
Dažniausiai būna taip, kad žmogus man išsipasakoja. Jei jis manimi
pasitiki, reiškia, ir aš juo galiu pasitikėti.
Na, arba, kaip paskutinįsyk buvo, tiesiog pati neturėjau kur dėtis ir,
atrodytų, gal svetimam žmogui papasakojau tai, ką jaučiu, ir... aš
turiu naują draugą :)
Bet... aš nežinau, ar galiu pasitikėti. Per daug abejones keliančių
faktų. Matyt, kaip visad tereiks palaukti. Aš kažkodėl nelaikau Jo žmogumi, galinčiu žaisti jausmais. Bet paskutinio žmogaus, kuris mane išdavė (tai buvo "geriausia
draugė"), aš irgi tokiu nelaikiau. Deja. Nuo tada ėmiau kur kas labiau
saugotis.

Tai va...
Mintys pakankamai padrikos, bet ir aš pati dabar jaučiuosi
pasimetusi...

Rekonstrukcija

Pradedu pažinti žmones.

Pradedu girdėti tai, kas man sakoma, o ne tai, ką noriu girdėti.

Todėl dabar matau daiktus tokius, kokie jie yra.

Aiškiau suprantu, ką manyje mato kiti, ko jie iš manęs nori.

Suvokti šią realybę nėra lengva, su ja susitaikyti nesinori, nes visi lūksečiai tampa beviltiškais - šis kritimas iš padangių nebūna ant pagalvių. Iš "galbūt kada" troškimai virsta į "norėčiau, bet to tikrai nebus". Ir būna skaudu suvokti, kad tai, kas jau atrodė ranka pasiekiama, tebuvo miražas. O dabar jis išnyko.

Tačiau aš priėmiau šią tiesą ir pradėjau statyti dalį savęs iš naujo. Bandau kitu kampu pažvelgti į mane supančius žmones. Ir... viskas nėra taip blogai, kaip man atrodė iš pradžių. Sudaužiusi savo rožinius akinius pamačiau tai, ko kiti iš tikrųjų tikisi iš manęs. Pamačiau, ką jie gali man suteikti.

Tik tuo pačiu pradėjau labiau save saugoti. Nebegaliu sau leisti panirti stačia galva į naujus potyrius savyje, nes gali vėl tekti labai nusivilti. Tapau kruopelyte nejautresne, kruopelyte nerūpestingesne, kruopelyte liūdnesne.

Kaip sako... toks gyvenimas.

What a wonderful world... :}

Bet žinot... Gyvenimas yra gražus :)
(Aš dabar vaikštau su rožiniais akiniais, bet... :] )

Ir nors kiekvieną rytą man reikia mažiausiai 15 min, kad aš sugebėčiau nebemaigyti žadintuvo mygtuko "atidėti" ir atsikelti, bet kaip smagu, kai ant stalo laukia puodelis šiltos arbatos, o išėjus į lauką, nors ir žnaibo žandus šaltukas, bet gaivus oras plūsteli į plaučius ir net žvalesnė pasijuntu :)
Ir kaip smagu kai mane mokykloj kasryt sutinka manosios panikės lyg kaži kiek laiko nemačiusios ;D
Ir visai nesvarbu, kad klasės nuotraukoj išėjau tokia... savotiška ;D Užtai dauguma jų - mano draugai :p
Ir dar nesvarbiau, kad po treniruočių namo grįžtu apie 8 val - svarbiausia, kad ten man patinka. Džiaugiuosi, kad pajutau stimulą, kad turiu daug noro ten eit ir nebėr tų minčių "viskas, užkniso, nebeeisiu, atsibodo, nesąmonė". Džiaugiuosi, kad turiu tikslą ir galiu jo siekti :)
Ir dar džiaugiuosi, kad Jis mane kasdien džiugina savąja šypsena :)p
*smile*

Grįžau:)

Ačiū Gabytei :)*
Už tai, kad ji per 3 dienas spėjo manęs taip pasiilgt, kad turiu ant žando matyt kokį meleoną jos bučkių ;D Tai mano dieną pavertė visu 100% linksmesne :)*

Ačiū Airinei, Katiai, Agnei ir kitai Agnei :)*
Už jūsų ir mūsų kolektyvinį maistą ;D už pošlybes, už palaikymą, už pakantumą stogo važiavimo valandomis ir už visą kitą :)*

Ačiū broliukams :)*
Už draugiškumą ir pakantumą :)

Ačiū Pauliui ir Vytui :)*
Už... už tai, kad jie buvo ten ;D

Ačiū Kostui :)*
Ai... bet tu visvien neatėjai pažiūrėt :|

Ačiū treneriui Andrėjui :)
Už tai, kad suteikė galimybę šaipytis iš jo ryte, vaikštančio su mineralinio buteliu po linksmos nakties ;D

Ačiū manajai trenerei :)*
Už jos džiaugsmą - it was inspiring :)

Tai va. Justė šiandien geros nuotaikos, taigi padėkos visiems :)*

Sekmadienis

Štai sėdžiu prie savo agregato šį gražų rytą maigydama klavišus.

Man patinka sekmadienio rytai. Jie tokie... ramūs - nereikia niekur skubėti, nereikia pykti ant viso pasaulio, kad žadintuvas suskamba kai tu miegi. Ir namų tvarkyti nereikia xD Žinoma, jei aš nugalėjau savo tinginį ir padariau tokį žygdarbį - sutvakiau namus - šeštadienį. Gali atsiversti kokią gerą knygą (šiuo atveju geros, panašu, neatsiversiu - Vėlinių 3 dalis manęs išskėstom rankom jau laukia, o mane, deja, ji tik migdo... Bet huh... I can do it!), įsisukti atgal į patalus ir tiesiog lėtai siurbti į save knyginę išmintį xD

Išties, aš dabar labai optimistiškai nusiteikus. Taip... linskmai :) Dabar aš tiesiog mėgaujuosi šia akimirka. Klausau muzikos, rašau interneto platybėse ir negalvoju, ko man trūksta, ko turiu per daug - tiesiog esu.

Ir man patiktų sekamdienio rytai kad ir kur bebūčiau - namie, pas ką nors po gero ploto, pas močiutę ar dar kur nors. Juk jie tokie... ramūs :)

Išties, už lango žiema, šalta, o namie gera, šilta. Mano winamp'as negarsiai suka mano mėgstamiausias dainas, o aš štai rašau kažką, nežinodama ką noriu parašyti.

Justei šiandien liūdna

Man liūdna.
Man liūdna.
Man liūdna.

Nemėgstu, kai man būna liūdna.

Dar nemėgstu, kai man prikaišioja dėl to, ko neturėtų.

Nereikia ieškoti priežasčių mano atžvilgiu. Jos mažų mažiausiai kvailos, o kitas dalykas - jos mane nervina. Ir nervina greitai. Turėtumėte džiaugtis tuo, ką turite, bet aišku, geriau eilinį kartą pabadysite pirštais į trūkumus, pareikalausite tobulybės (ir galų gale to, ko patys nedarote, norite iš manęs), o po to liepsite nesinervint? Mhm, ačiū.

Ir apskritai, neburbėk. Nekvaila, nereikia 10 kartų man aiškint.

Draugai

Kiek nedaug tesiskiria draugas nuo priešo.

Tik iš priešo žinai ko laukti, o iš draugo - ne.

Ir kartais taip staiga draugai tampa priešais.

Nemėstu kerštingų žmonių. Ypač jei nežinai, už ką tau keršyjama ir kai tai daroma netikėtai. Atrodo, tarp jūsų jau viskas baigta, kiekvienas nuėjot savo keliu, bet jis tavęs nepalieka ramybėj, jis tiesiog negali to padaryti taip paprastai. Jis sužeidžia tavo intymiausias, slapčiausias ir šviesiausias širdies kertes atverdamas kitiems, o po to sėdi prieš tave gerdamas kavą ir pasakodamas apie savo kasdienybę, o tu net nebegali pykti. Nes nemoki.

Siutina, kad nemoku pykti. Tada visiems atrodo, kad viskas yra gerai, o išties viduj lieka didelė nuoskauda. Pakiša tau tokią kiaulę, kad galėtum gyvenime su žmogum nesišnekėt, o tegali tik išeit, o sugrįžęs - nusišypsot. Ir būna skaudu ne tiek dėl to, ką tau tas žmogus padarė, bet dėl to, kad jis nesuprato, kaip tau tai buvo skaudu.

Galiu džiaugtis, kad savo neilgame gyvenime kolkas tik vieną tokį žmogų sutikau. Tokį... klasingą, kerštingą ir dviveidį. Ir bevalį to žmogaus draugą, ieškantį tik pramogos sau, nesvarbu, ką tai reikštų kitiems.

Tik aš be galo džiaugiuosi, kad turiu tokių žmonių šalia, kurie supras ir patars, neišduos. Ačiū jums bent už tai.

Jis

Ji vis stebi... Stebi... Laukia...
Svajoja...
Nori...
Tyliai...
Žiūri, mato, laukia...
Kažkur kitur...
Kitam pasauly...
Ir vis tikisi...
Viliasi, kad kadanors...
Kažkur...
Galbūt...

Bet - ar ji ką nors dėl to padarė?
Ar ji padarė ką nors pasiekti savo tikslui?

Būna

Kartais būna taip, kad nori kažką parašyt, kad tau tiesiog reikia kažką parašyt, bet kai prisėdi rašyt, nebežinai ką. Būna, 3 valandas sėdi mąstydamas ir tesukurpi 3 sakinius. Bet to užtenka. Nors to, ką mąstai, ir neperkėlei ant popieriaus, bet visvien viską perkratai galvoje. Tiesiog... pasidaro lengviau.
Tai va, ir dabar man taip. Kažką noriu parašyt, bet nežinau ką. (Na, nežiūrint į tai, kad reikia parašyt anglų recenziją ir K. Donelaičio "Metų" pasakotojo charakterizaciją - vuhu!).

P.S. mano tėtis matyt vienintelis vyras, kuris vaikšto su manim 2,5 val. po parduotuves, kol aš sau ieškau batų :)

Pasitikėjimas

Visad norisi kažką turėt šalia savęs, kuo galėtum pasitikėti. Pasitikėti visiškai, besąlygiškai. Tai vat, kad visad - niekad tai ir neišsipildo. Net, atrodytų, žmonės, kurie turėtų būt su tavimi bet kokiame gyvenimo tarpsnyje, palieka tave jai tau jų labiausiai reikia: sutuoktiniai, broliai, seserys, tėvai, artimiausi draugai. Aš asmeniškai turėjau tokią malonę, kad patyriau tik artimo draugo išdavystę, bet et... laikas bėga, pasimiršo viskas - nelaikau nuoskaudos širdy. Žinoma, gaila, sunku, bet juk tai pats geriausias būdas atsirinkti savo tikrus draugus. Keisčiausia, kad net ir tie tikrieji draugai kartais iškrečia akibrokštų, o tada jau nežinai kur dėtis. Ir pati buvau padarius tokį negražų akibrokštą, gal tiksliau bepradedanti daryti, bet džiaugiuos, kad laiku susivokiau ir dabar viskas po senovei - nespėjau niekeno įskaudinti ir prarasti tikro draugo. Išties, nedariau to iš piktų paskatų, tiesiog pati jau buvau "užsiknisus", tai matyt pertraukėlės reikėjo...

Man yra labai sunku prisiverst pasitikėt žmogumi. Jei aš matau, kad jis man atsiveria, pasakoja tai, ką tikrai pasakotų ne kiekvienam, tai ir aš jam galiu atsivert, nes aš matau, kad jis manimi pasitiki, o tai reiškia, kad aš taip pat juo galiu pasitikėti. Bet kartais būna taip, kad nė vienas nežengia to pirmojo žingsnio. Tada viskas ir lieka taip "formalu". Bet, žinoma, net ir patiems geriausiems draugams ne viską pasakoji. Ir tai suprantama.

Pagal idėją dabar aš turėčiau padaryti išvadą, mestėlt kokį skambų sakinuką kitą, apsimesdama labai protinga mergaite. Deja, nei aš protinga, nei ką - ieškau savo pamąstymais prasmės, esmės ir dar kažko. Darykites išvadas patys, kokias tik norite, o aš pasidarysiu savąsias. Kadanors.

Peace :)

Lapkričio 1-oji

Visgi gera diena ta Lapkričio 1-oji. Diena, kai net drabščiosios bitelės, paskendusios rutinoje vardan savo šeimos gerovės, privalo paaukoti kelias valandas savo brangaus laiko ir vienąsyk metuose prisiminti išėjusiuosius, uždegti žvakutę ant jų kapų. Nesiginkite, kad nemažai daliai žmonių tai - prievolė. Gaila, bet taip jau yra. Kitai daliai, nuolat lankančiai savo artimųjų kapus, tai - įprotis. Ir tik keliem žmonėm iš 1000 šis kapų lankymas kažką duoda - išties prisimenami artimieji, dėkojama už jų darbus - jie minimi geru žodžiu.
Keista, bet man tai pavyksta tik jei į kapines važiuojama sutemus. Tamsa ir tūkstančiai žiburėlių - lyg kažkokia mistika. Mane tai ramina.
Deja, šiemet nusiraminti nepavyko - nevažiavome sutemus ir dar 2 valandas turėjau kentėti savo mažametį brolį bešokinėjantį ant galinės sėdynės. Beje, privalau padėkoti policijai ir visoms kitoms valdžios institucijoms, padėjusioms išvengti kamščių.
Turiu tokį įprotį eidama kapinėmis skaityti kitų žmonių paminklų užrašus. Ir man visad įdomu žmogaus gimimo, mirties data. Yra tokių paminklų kur žmonės šalia jau mirusio vyro, žmonos, sesers ar brolio vardo užrašo ir savąjį tik su gimimo data, be mirties. Aš nenorėčiau, kad ir manasis taip būtų užrašytas, nors ir žinau, kad anksčiau ar vėliau visi mirsime. Tai kažkaip slegia, kai žinai, kad tau jau paruoštas kapas - lyg visi ir lauktų, kol tu numirsi. Kita vertus senatvėje pamažu vis stiprėja mirties nuojauta, o be to visi nori būti praktiški. Kas ten žino, gal ir aš senatvėje, jei neliksiu senmergė ir mano vyras mirs pirmesnis, užsirašysiu savąjį vardą ant ankapio anksčiau laiko. Niekada nesakyk niekada.

Well, tai tokios mano mintys šiandien.

Protinga mintis

"Nė vienas žmogus nėra laisvas, kai jis yra savo nuotaikos valdžioje."

Damn, protinga mintis.
Nemanykite, kad aš dabar pradėsiu šia temą plėtoti, įrodinėti šį teiginį ir šiaip svaičioti a la protingomis mintimis. Ne. Aš paliksiu jums patiems pamąstyti. Jei tik norėsite, žinoma. Pas mumis juk demokratija, skant, pasirinkimo laisvė :)

Muzika

Jo ilgi ir ploni pirštai laksto gitaros stygomis šviesos greičiu. Tereikia tik užmerkti akis - mintis ir protą užlieja muzikos garsai ir neša į kitą pasaulį. Akyse gali išvysti keisčiausius vaizdinius, bet tai būsi tik tu ir muzika, tai - jūsų akistata. Vietomis galima girdėti švelnią disharmoniją, tačiau ji tik prideda žavesio savo netobulumu. Penkių minučių trukmės ekstazė, panirimas į save, atsidavimas muzikai visa esybe. Visiška ramybė. Kartu su muzikos dinaminiais pokyčiais įsiaudrina ir tavasis protas, ir lygiai taip pat nurimsta.
Tai - ginklas jo rankse. Tai - daugiau, nei galima pasakyti žodžiais. Tai dalykas, kuriuo galima nužudyti ir prikelti. Žaisti, jei tik patinka. Tai - pasaulis, kuriame galima kurti savo gyvenimą, o ne būti "made".
Gyvenk jame. Kartu.

Memento mori

Yris. Dar vienas. Yris tykiu gyvenimo ežeru. Lygiu lyg veidrodis. Yris ir džiaugsmas kiekvienu bent menkiausiu vėjo dvelktėlėjimu. Nė menkiausia bangelė nenusirita vandens paviršiumi - jis lygus kaip stiklas. O akys su kiekvienu irklo yriu laukia, kol tolumoje išvys žemę, kurioje žmogus galės pajusti savo išsvajotąją utopiją. Ir vis laukia, vis ieško, vis iriasi tolyn su viltimi, kad jau tuoj, tuoj. Jėgos senka, o žmogus vis plaukia tolyn. Rankos jau dreba iš nuovargio ir žmogus, sukaupęs dar likusias jėgas, pasiiria paskutinįsyk, o tada - tyla.

Kažkas mus įsodino į šia valtelę, įdavė į rankas irklą ir liepė plaukti. Ir niekam nerūpėjo, norim mes to, ar ne. Ir visi stengiasi plaukti kuo geriau - moralė, taisyklės, standartai, arba priešingai - taisyklių laužymas. Bet šių lenktynių finišą anksčiau ar vėliau pasieks visi ir čia nebus laimėjusiųjų ar pralaimėjusiųjų. Visi paskęsim tame ežere, sukeldami kelis vandens ribulius, pasieksiančius artimiausias valteles. Tačiau jie išnyks taip pat greitai, kaip atsirado. Valtelės nuplauks, tu nugrimsi į dugną, o lenktynės tęsis.

Memento mori.