marazmai

Tu manęs nevertas. Aš tai žinau. Tu tai žinai.
Ir visvien maniakiškai laksto akys.
Tu kvailys. Žinau. Žinau. Žinau.
Get out. Fuck off. Say: no. Please, please. Gal tada mėnulis akių nebebadytų.
Psycho. Žinau. O tu ne.
Bet juk viskas gerai. Aš noriu, tu nori. Aš noriu, tu negali.
Ko tau reikia?
Man labiau patinka greitai ir aiškiai, negu ilgai, gražiai ir su didele agonija.
Filantropas? Man to nereikia. Arba viskas, arba nieko.
Say it.

Mes esam tokios, patinka tau ar ne. Ir tau mūsų reikia. Minutei, nakčiai, vasarai, gyvenimui. O po vieno karto būna ir antras, ir trečias. Ir tau vis negana. Taip, mes tai žinome, mes esame nepamirštamos. Šokiruojančios. Velniškos. Mes esam toli už standarto ribų. Ir nereikia siūlyti mums tapti "normaliomis" ir išsižadėti savo mažų įpročių vien tam, kad taptumėme etaloninėmis snobėmis, nes mes niekada nebūsim "normalios" - mes paranormalios. Tokios, kokių pasaulis dar nematė. Tokios, kurias tu nulydi akimis praeinančias ir tas vaizdas dar ilgai stovi prieš tave. Ir tu mus nori pažinti netik rankomis ir lūpomis, bet ir protu. Gali vadinti mus kaip nori - bejausmės kalės, dėmesio stokojančios susireikšminusios personos, paauglystės hormonų užvaldyti vaikai - mums nerūpi. Mes kartu ir mes nemirtingos.

Žinai, ir vis dėl to mes esam žmonės. Kaip ir visi, mes kvėpuojam tuo pačiu oru, valgome tą patį maistą, apsiperkame tose pačiose parduotuvėse. Kaip ir visi, mes jaučiame. Kartais juokiamės iš tavęs. O kartais dėl tavęs ir verkiame. Ir tai nėra mano ar jos džiaugsmas. Tai nėra jos vienos kančia. Tai yra mūsų šypsena, mūsų ašaros. Ir tik saulė regi mūsų laimingus veidus, tik mėnulis žino mūsų ašarų skonį. Tik žvakės liepsna apytamsiame kambaryje girdėjo mūsų troškimus, kurie niekada neišsipildys. Mes mokame svajoti apie Tą Vienintelį. Tada, kaip ir visų, mūsų akys prisipildo vaikiško džiaugsmo ir nejučiomis mes svajingai atsidūstame. Mes mokame pykti ir atleisti, įžeisti ir įsižeisti. Mes turime savo principus, savo kompleksus, kiekviena turime savo charakterį, pomėgius ir polinkius. Mes esame žmonės, nes mes mokame mylėti.

Ir išmetusios savo kortas, mes gyvensime. Gyvensime kada norime ir kaip norime, nes tai mūsų laikas. Ir kai laikrodis muš vidurnaktį, mes vėl virsime raganomis ir prašysime mėnulio išpildyti dar bent vieną mūsų norą. O tada ant savo šluotų lėksime ten, kur mus nuneš norai. Ir gyvensime, gyvensime, gyvensime.

Aš negaliu pažadėti, kad visada būsiu šalia. Nes pasitrauksiu, jei Tu paprašysi.
Aš negaliu pažadėti, kad būsiu tokia, kokios Tu nori. Nes aš esu aš.
Aš negaliu pažadėti, kad niekada Tavęs nesupykdysiu. Nes Tu gražus, kai pyksti.
Aš negaliu pažadėti, kad neleisiu Tau verkti. Nes mums visiems skauda.
Aš negaliu pažadėti, kad atversiu Tau savo širdį. Nes man baisu.
Aš negaliu pažadėti, kad atnešiu Tau laimę. Nes kiekvienas savo laimę kuria pats.
Aš negaliu pažadėti, kad būsiu Tavo. Nes aš esu niekeno, aš esu visų.

Bet grįšiu, jei Tu panorėsi.
Bet aš Tave visada gerbsiu.
Bet Tu gražus ir kai nepyksti.
Bet aš surinksiu Tavo ašaras.
Bet aš Tau niekada nemeluosiu.
Bet noriu padėti Tau kurti tavo laimę, net jei ji ir nebūtų su manimi.
Bet aš, matyt, Tave Myliu.

Monitos laiškas

2008 m. rugpjūčio 28 d.

Mano mielosios Dūros,

šiandien mes stovime prieš jau beužsiveriančius vartus. Vartus, už kurių yra tokia maža, bet kartu ir tokia didelė mūsų gyvenimo dalis. Jums tikriausia kyla klausimas, kodėl „gyvenimo“, o ne „gyvenimų“. Ogi todėl, kad tai nebe atskiri keliai. Tai vienas takas, kurį mes įžūliai kartu pramynėme lėkdamos rasotomis pievomis. Bet vis ten pat. Vis prie to paties. Prie savo laimės. Kurią radome. Radome visos kartu, viena kitoje, su viena kita. Iš tiesų galima būtų sakyti, kad mes skubėjome į meilę ar aistrą, bet mes iš tiesų tiesiog naiviai ieškojome to, kas mums teiktų džiaugsmą. Galima sakyti, kad visada turime viena kitą, tačiau mes esame savanaudės maksimalistės kalės, todėl mums dar atrodo būtina suvilioti daug nekaltų ir nelabai vaikinų/vyrų/berniukų.
O jų buvo visokių. Subrendusių. Naivių. Klasiokų. Klasiokų brolių. Plūgų. Misterių Zasosų. Misterių Unstopping. Misterių Silent. Misterių Traukinio Berniukų. Bronių. Bunnių. Žvėrelių. Šėtonų. Italų. Prancūzų. Senų meilių. Naujų meilių. Pažadukų. Striptiziorščikų. Bletmenų ir Robinų. Heroes‘ų. PID‘ų. Batuotų katinų. Don Kichotų ir Sančio Pančo. Robin Hudų. Vairuojančių bemkes. Fordus. Troleibusus. Audines. Siūlančių mums jas padovanoti. Svajojančių apie Ferrari arba apie tokius automobilius, kurių mes nesugebame pavadinti. Britvininkų ir skuteristų. Ir, be abejo, fūristų.
Ir mes su jais bendravom visur. Meilės namuose. Meilės vagonėliuose. Ant laiptų. Ant grindų. Besitrindamos viena į kitą. Prie laužo. Telefonu. Sapnuose. Pakelėse. Laukuose. Prie sienos. Ant stalo. Virtuvėje. Gamtoje. Londone. Lovoje. Stovint. Gulint. Sėdint. Valgant. Vilniuje. Klaipėdoje. Estijoje. O visų svarbiausia vieta, matyt, yra tėvų lova. Nesvarbu, kur ji stovi. Svarbu, kad juda. Ir kad ji tėvų. Tiek gražių akimirkų joje.
Ir visaip... Morališkai. Orališkai. Agresyviai. Švelniai. Naiviai. Perdėtai emocionaliai. Šaltai. Lietimo būdu. Absorbcijos būdu. Lūpomis. Rankomis. Kūnu. Akimis. Ausimis. Ir sunku patikėti - širdimi.
Ir mes tada šokdavom. Dainuodavom. Drebėdavom sužinojusios, kad juos pamatysim. Kad jie mums paskambins. Mesdavome telefonus, kuriuose išvysdavom žinutes, kurios mums reiškė tiek daug. Keturias valandas klausydavom „Ring my bells“. Šokdavom pagal „Tatu“. Valgėm ir gėrėm. Daug gėrėm. Alus. Sidro. Ir, žinoma, rafinuotosios tekilos. Ir gal žuvo daug neuronų. Bus tų neuronų. Svarbu, kad nežuvome mes. Mūsų sielos. O jos nusipenėjo kaip reikalas. Dabar jos sočios, storos ir tingios. Todėl mes galime rašyti. Galime siekti kažko. Todėl mes galime grįžti pas tuos, kuriuos tikrai mylime. Ir nesvarbu tai vaikinas, draugės, tėvai ar mylimas šuo.
Mes sakome, kad mes jiems davėme daug. Galbūt. Bet jie mums davė dar daugiau. Kiekvienas iš jų buvo mūsų mokinys, o kartu ir mokytojas, davęs mums tokios išminties, kurios mes daugiau iš niekur negautume. Kuria dabar vadovaudamosios galime būti geresnės nei bet kada buvome.
Pasakysiu atvirai, kad galbūt mūsų nuotykiai pašaliniams atrodo nerealūs. Neįtikėtini. Ir niekas niekaip negali susieti faktų, žinomų apie mus: intelekto sužalotos, kalės, nekaltos. Visiems kyla klausimas, kodėl jos būdamos kalės yra nekaltos? Kaip jos gali būti kalės, jei yra intelekto sužalotos? Kaip visos savybės jose gali būti harmonijoje? Kaip? Galbūt todėl jie žino, kad tokių kaip mes jie niekada nesutiko ir daugiau nesutiks. Bet jie yra per daug išdidūs, kad tai pasakytų. Jie nenori, kad mes ne tik būtume laimėtojos, bet dar ir tokiomis jaustumėmės.
Juk mes tik laimim. Juos. Jų dėmesį. Ir galbūt jie iš tiesų nori raktų tik nuo vienų vartų. Bet jie vis dėlto sutinka su mūsų diktuojamomis taisyklėmis. Jie sutinka mus paturėti, bet neturėti. O juk to jie gali gauti iš kievienos. Iš visų. Bet jiems reikia mūsų. Jeigu mes neduodame to, ko jiems reikia, jie gali tiesiog mus pasiųsti velniop ir nusukti į kitą kiemą. Bet jie lieka. Ir ne tik lieka, o grįžta vėl. Jie patys nežino kodėl. Kodėl mums nepasako „ne“. Kodėl įsilieja į mūsų žaidimus ir intrigas. Mes neprašome, kad mus mylėtų. Na gal truputį. Bet to garsiai nesakome. Jie irgi neprašo. Bet galbūt irgi to trokšta.
Jie neprašo. Bet mes juos mylime. Visus. Po truputį. Mes jiems rašome. Mes jais gyvename. Ir galbūt kaip jausmai yra mūsų kūrybos ir gyvenimo dalis, taip ir jie yra tų jausmų dalis. Jie juos sukelia. Ir pastebėkite, mielosios, kad kalbėdamos apie juos mes šypsomės. Mes juokiamės. Ir nesvarbu ar jie tobulybės, ar totalūs plūgai. Mes esame jų. Mes jiems atsiduodame kiekvienąkart parodydamos savo svetingumą. Tarp kojų. Mes atsiduodame jausmais. Kūnu. Siela ir širdimi. Mes galime paskui juos bėgti. Eiti paskui jų nugaras. Kalbėti jiems, kai jie žiūri į visai kitą pusę. Mes galime juos guosti. Pakęsti juos girtus. Piktus. Neapsisprendusius.
Ir galbūt mes norime nutraukti visus ryšius su jais. Mes norime sudeginti tiltus. Gerves. Išdeginti jų portretus iš savo širdies ir išmesti jų besišypsančius palaimingus veidus iš minčių. Bet mes negalime nuginčyti, kad kalbėdamos apie juos mes galime apsiverkti iš laimės, apmaudo ar skausmo. Kad kalbant apie juos mūsų širdys yra pilnos. Kad jie yra mes. Jie yra mūsų mūzos ir kūryba. Mes trokštame būti trokštamos. Mes mylime, kad būtume mylimos. Mes nekenčiame, kad būtume nekenčiamos. Mes bučiuojame, kad būtume bučiuojamos. Kad mirtume nuo tų bučinių. Atsidusdamos iš malonumo. Mes sentimentalistės. Ir galbūt tikrai mums reikia pasikeisti. Palikti viską. Padėti tašką. Išeiti pro vartus, prie kurių dabar stovime. Kad grįžtume kitokios. Bet tokios pačios „crazy“. Tokios, kokių jie nori ir nepamiršta. Kurių negali ignoruoti. Kad suvoktume, ko mes iš tiesų norime. Kuo norime gyventi ir kvėpuoti. Ir nesvarbu, kad pasikeitusios grįšime prie to paties. Prie savo emocionalaus kališkumo. Velniop. Svarbu, kad tada tikrai žinosime, kad tai esame mes, kad tai yra tai, ko mes norime.
Taigi mielosios, paimkime raktus ir užrakinkime spyna vartus į vasarą. Kol kas ir į nuotykius, ir į tai, kokios nežinome ar tikrai esame. Kai būsime tikros ir laimingos mes jas atrakinsime.

Monita

www.blogas.lt/Monitos

Niekada niekuo nepasitikėk. Niekada. Anksčiau ar vėliau tu tapsi tuo, kuris privalės būti supratingu, kai tave iškeis į tą akimirką atrodysiantį patrauklesnį, malonesnį, linksmesnį žmogų. O po to tu turėsi apsimesti, kad nieko neįvyko, kad viskas gerai, ir kad visai nieko tokio, kai tave paliko vieną, nes juk natūralu, kad tavo draugas nori bendrauti ir su kitais žmonėmis.
Taip taip... Jūs mano tikri draugai... Paliekantys, ignoruojantys, pamirštantys, atliekantys savo sąžinės pareigą paklausti, kaip man sekasi, ir užsiminti, kad manęs pasiilgote. Dėkui. Apie tokius veidmainius draugus visad svajojau.

Mes keršijame tiems, kuriems skauda, už tuos, kuriems nerūpi.

Gyvenimas Pašaipūnas

Kodėl tie žmonės, su kuriais tu nori bendrauti, sąmoningai stengiasi tau neįkyrėti, o tie, kurių bendravimo tu stengiesi kuo dažniau išvengti, patys tave susiranda ir bando tapti tavo draugais? Tai, matyt, Gyvenimas iš mūsų šaiposi: "Būkit kantrūs, draugiški ir tolerantiški". Na, atsiprašau Pone Gyvenime, bet juk viskam yra ribos. Tavo nejuokingiems pokštams - taip pat. Beje, šaipytis negražu, jei ką. Tai gal, Tamsta, malonėtumėt?.. Šiandien vakare man paslaugėlę?.. Na, arba rytoj galit...

"Aš pagalvosiu"

išprotėsiu.

išprotėsiu.

apsėsta.

Sunkiausia yra ne tada, kai tau pasako "ne". Sunkiausia yra kai tau nepasako nieko. Tave vilioja kaip katinėlį lašinių gabalu. Tu žiūri, žiūri, gaudai. Lauki, kol tau jį duos. O tas sadistas neduoda!

Aš turiu savo asmeninį sadistą. Jis nė karto nepasakė man "ne". Jis nė karto nepasakė man "taip". Kaip Cake dainoj: "You only tell me "Perhaps, perhaps, perhaps". Galvočius, mat. O aš kasdien tematau tik savo savivertės svyravimus. Jau geriau, kad užtrenktų duris savo neigiamu atsakymu - bent jau nedėčiau tuščių vilčių. O dabar tik tikiu ir laukiu. Gaila, aš nesu mazochistė. Gal ir man šis žaidimas patiktų.

Marazmas.

Mano ištvirkę demonai vėl šokinėja man ant peties, o fone skamba daina apie šaudančią mergaitę (Northern Lite - Girl with a gun, jei kam įdomu). Nušaudyčiau ir aš savo demoniukus, bet per stipriai jie mane vilioja savo svaiginančiu kvepalų kvapu. O be to, vėliau jie visvien grįžtų, kas lūžusia koja, kas sutrenkta galva, ir dar labiau mane erzintų. O dar ir panelė Įžeista Savimeilė vis primena, kad kurį kitą vakarą matyt visvien kakavą viena gersiu. Žinoma, dar galiu gelbėtis ledų šaltyje karštą šeštadienį, bet kaži ar mane ponas Išdidumas išleistų, nebent Chuanas Pedras su savo Maseratti pats atlėktų pažybsėt man savo šypsena. Kitaip, sakėm, reikės boingą vogt. Tik kad su juo ant bėgių leistis bus nepatogu, nors dėmesio ištroškusiems savižudžiams mazochistams tai ir patiktų. Todėl dabar įkalbinėja mane Protas, siūlydamas pasiduot ir išeit pakelta galva, ir Širdis, liepdama man vaikytis šaligatvius. Klaidūs tie šaligatviai, tamsūs, ir nežinia kur vedantys, bet Širdis yra naivi ir, paradoksalu, stipresnė, nei Protas. Taip ir blaškausi tarp "noriu" ir "noriu".

Mykolas ir Eva.

Mykolas kaip tik baigė dengti stalą, kai atėjo kątik atsikėlusi, dar susitaršiusiais plaukais, Eva. Terasa buvo užpildyta ryto šviesos, kurioje Eva, apsivilkusi tik Mykolo marškinėliais, atrodė ypač gundanti.
- Labas rytas, - pasisveikino ji su Mykolu, pabučiuodama jį į skruostą.

- Sveika, gražuole, - atsakė jis, žiūrėdamas į ją su šypsena.
- Mmm... Aš išalkusi! - žaisimingai pareiškė Eva, sėsdamasi prie stalo, į pintą krėslą.

Jie pusryčiavo tylėdami, tik nuolat vienas į kitą žaismingai žvilgčiodami ir šypsodamiesi.

- Žinai, aš džiaugiuosi, kad dabar mes sėdime terasoje apšviesti saulės spindulių, pusryčiaujame. Aš nenorėčiau dabar būti niekur kitur pasaulyje.

Mylokas nieko neatsakė, tik įdėmiai žiūrėjo į Eva su maža šypsenėle lūpose.

- Kodėl tu taip žiūri? - kiek sutrikusi juokdamasi paklausė ji.

O Mykolas tik lėtai papurtė galvą. Staiga Eva pašoko ir kažkur išbėgo. Grįžusi ji nešėsi rankoj fotoaparatą. Eva priėjo prie Mykolo ir atsisėdo jam ant kelių. Ji prisiglaudė veidu prie jo ir nufotografavo juos abu.

- Žinai, aš įrėminsiu šitą nuotrauką ir tau padovanosiu, kad senatvėj, kai po kojom lakstys anūkai, o iš virtuvės kvėpės žmonos kepami sausainiai, tu galėtum pažiūrėti į ją ir prisiminti šį puikų rytą ir mane, - šypsodamasi pranešė Eva.

Mykolas tik nusišypsojo ir įsmeigė akis kažkur į tolį.

Perhaps.

Gražu.
Bet aš noriu daugiau.
O man teastako: "Kitą vakarą".
Ir aš svajoju.
O viskas atrodo taip gražu.
Ir vėl pagaunu galvoje mintį, kuri niekina mane už tai, kad nesugebu tvirtai pasakyti "ne".
Bet tai o ką daryti, kai tu labai labai labai nori?
Ar verta laukti tų spindulių?
Ne.
Manau.
Bet juk sau kažką įteigti yra paprasta, o to atsikratyti beveik neįmanoma.
Todėl ir kovoji kasdien, kasnakt su savo demonais, kol galų gale jiems pasiduodi ir jie palengva žudo tavo savivertę, sėja abejones ir suteikia kvailą, naivią viltį.
Aš norėčiau būti robotu.
Tokiu paprastu.
Tada bent jau nereikėtų jausti to, kas liūdina.
Bet va pagimdė mane, o dabar gyvent tai reikia.
Ir stengies surasti kiekvienoje dienoje kažką, kas tave bent kiek džiugintų.
Desperatiškai stengies surasti tai, dėl ko verta gyventi.
Ir taip vis ieškai.
Lauki.
Ieškai.
Lauki.

Himnas meilei.

Himnas meilei

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau
net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės,
aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės,
nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.“

Pirmas laiškas korintiečiams 13:1-8

Taking Chances

Don't know much about your life,
Don't know much about your world,
But don't want to be alone tonight on this planet they call earth.
You don't know about my past and I don't have a future figured out,
And maybe this is going too fast,
And maybe it's not meant to last,
But what do you say to taking chances?
What do you say to jumping off the edge?
Never knowing if there's solid ground below or a hand to hold,
Or hell to pay.
What do you say?

Absoliuti laimė.

Noriu... Noriu... Noriu...

Visi svajojame apie laimę. Apie tai, kai tu turi viską, apie ką svajojai. Esi toks, koks nori būti. Esi koks esi, ir visiems toks patinki. Turi šalia žmogų, kuris tave supranta, tavimi rūpinasi, stengiasi dėl tavęs kaip gali, ir tu jam atsakai tuo pačiu. Galų gale, dirbi darbą, kuris tau patinka, nereikia kiekvieną mėnesį svarstyti, kaip sudurti galą su galu ir t.t.

Oh c'mon... Juk to nebūna. Visada svarstysime, kas galėtų būti kitaip, liūdėsime, kad neturime to, ko mums trūksta. Tai ką, galime sakyti, kad laimės nėra? Nėra to, ko visi taip atkakliai siekia? Iš pradžių aš į šį klausimą atsakiau: "Na... taip, nėra". Ir Evelina taip atsakė. Ir Airinė. Ir, manau, dauguma taip atsakytų.

O visgi.. Laimė yra. Absoliuti laimė. Dažnai mes jos nė nepastebime, nes ji trunka vos akimirksnį, gal minutę, o gal ir keletą. Ir ji negali trukti ilgiau, nes tada ta akimirka nebebūtų tokia ypatinga. Jei galėtum ja atsidžiaugti kiek nori, ji nebebūtų ta viršūnė, kurios visad atkakliai siektum.

Kaip žinoti, kada tu laimingas? Kai nenori, kad esama akimirka baigtųsi. Ta absoliuti laimė - tai atsiribojimas. Tai tas laikas, kurį tu nesvarstai, kas negerai, ko tau trūksta, ką norėtum pakeisti. Tai gali būti minutė gulėjimo pievoje, minutė ėjimo gatve, minutė su žmogumi, kuriuo tu pasitiki. Tai neskubėjimas, atsipalaidavimas, stebėjimas, kai tu pamatai, koks stebuklas yra netgi menkiausias žolės daigelis. Kai kiekvienas daiktas tau atrodo kaip dovana, kurią reikėtų branginti ir kuria reikėtų džiaugtis. Ir, kas keisčiausia, tam, kad pajustum tai, nereikia jokių ypatingų priemonių ar paskatų. Gali tiesiog įsijungti mėgstamą muziką, atsigulti vidury kambario ir žinoti, kad tu esi toks pats stebuklas, kaip ir pasaulis aplink tave.

P. S. tiems, kurie vistiek mano, kad visiškos laimės nėra, pasakysiu, kad ir tai nėra blogai. Juk tai mus verčia tobulėti ir judėti į priekį ;)

Tobulasis

Įsivaizduokite, kad jūsų partneris - tobulas berniukas/mergaitė. Taip taip, žinau, tobulų nėra. Bet jūs įsivaizduokite.

Tai tas žmogus, kuris visad yra šalia, kai jo reikia, ir jo nėra, kai nereikia. Jis žino, ko tu nori tą akimirką, jis daro viską, kad tau būtų gerai, ir dėl to jaučiasi laimingas. Jis yra toks, apie kokį tu paslapčiomis svajojai. Jis - Tobulasis.

Bet nejučiomis į tą žmogų pradedama žiūrėti kažkaip kitaip. Tobulybei abejingas likti negali, negali būti lygiavertis Tobulybei, nes jis - tobulas, o tu - ne. Taigi belieka garbinti Tobuląjį kaip stabą arba persmelktam pavydo už akių jį drabstyti purvais. Dievindamas jį tu norėsi kuo daugiau savęs skirti jam, taigi tu prarasi save, savo laiką, savo tobulėjimą, o pavydėdamas tu tampi destruktyviu, tu griauni save, negali džiaugtis tuo, ką turi, o matai tik tai, ko neturi. Tai argi ta Tobulybė taip jau gerai?

O tie likusieji netobulieji... Kiekvienas turime kažkokį kabliuką išvaizdoje, charakteryje, kuris mus atitolina nuo tos tariamosios tobulybės, bet tai ir tampa ta virvele, kuri sujungia mus su kitais žmonėmis santykiams be garbinimo ar pavydo.

Ir... o gal visgi mūsų tobulumas ir yra netobulume?

Meilė ir kitos nelaimės

Ar meilė yra?
Kas yra meilė?
Kada ji ateina?
Kada ji baigiasi?
Ar ji baigiasi?
Kas lieka po to?
Kokia pabaiga yra laiminga pabaiga?
Ar galima po to likti draugais?
Ar lieka trauka?
Kiek laiko užtenka įsimylėti? O pamilti?
Kaip pamiršti?
Kaip susitaikyti su "ne"?
Kaip būti vienam?
Kaip pažaboti aistras? Ar geriau atsiduoti joms?
Kodėl mes darom, o po to gailimės?
Geriau padaryt ir gailėtis, ar nedaryt?
Ar ne geriau mokytis iš svetimų klaidų?
Kas yra draugas?
Koks yra geriausias draugas?
Kas yra atvirumas?
Kas yra ištikimybė?
Kas yra nuoširdumas?
Kokie žmonės yra žavūs?
Kodėl mes dažnai nesuteikiam žmonėms galimybės?
Kodėl bijome pasitikėti kitais?
Kodėl mes vieną šnekam, o kitą darom? Arba nieko nedarom, o tik šnekam?
Kodėl žmonės smalsūs?
Kodėl žmonės taip mėgsta patarinėt?
Kodėl žmonės žaidžia kitais?
Kaip...?
Kodėl...?
Ar...?
Kas...?
Kada...?

Išeikite!

Po mano lova gyvena daug baubų.

Bet aš noriu juos iš ten iškrapštyti.

Vienų iš jų aš dar nepažįstu, o su kitais jau spėjau susipažinti - atsiverimo baimė, nepasitikėjimas savimi, suvaržymo baimė.

Bet žinau, kad, juos pažinusi, pamažu pamažu, galėsiu juos iš ten išprašyti.

Aš nenoriu gyventi su baubais po lova.

Išeikite!

Neliūdėk

Suprantu, kad Tau pikta, liūdna, skaudu, apmaudu,... bet juk visad geriau žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi, nei laukti to, ko nebus. Kam tuščiai svajoti?

Pasistenk Jį pamiršti ir atversti naują puslapį.

Žinau, kad Jis tau nebuvo eilinis ir man tikrai labai skaudu matyti Tave kenčiančią, bet yra kaip yra. Tu nieko negali pakeisti. Juk neversi Jo būti šalia. O ir draugais, nors Jis ir norėtų, likti niekas neverčia.

Tu tai supranti. Bet juk širdžiai neįsakysi. Prašau, pasistenk - aš nenoriu, kad Tu kentėtum.

"Lengva man šnekėti" - na taip, nesunku, bet aš bijau pamatyti Tave liūdinčią. Nes niekas nežino, kas atsitiko, o aš žinau. Ir aš žinau, kad tau nepasidarys labai smagu per kelias dienas. Ir aš žvelgsiu į Tave užuojautos kupinu žvilgsiu ir net nežinosiu, ką Tau pasakyti.

Vakar vakare aš norėjau būti šalia. Aš norėjau būti tuo žmogumi, ant kurio peties Tu išsiverktum. Aš norėjau kentėti drauge su Tavimi, kad Tau būtų lengviau. Aš norėjau šluostyti Tavo ašaras. Aš norėjau... aš norėjau verkti kartu su Tavimi.

Ir nekaltink savęs dėl to, kad Jis Tau pasakė "ne". Jis ne pirmas ir ne paskutinis. Tu tikrai dar surasi tą žmogų, kuris pamils Tavę visa širdimi - ir Tavo pliusus, ir minusus. Ir dabar aš bandau surasti žodžių Tave apibūdinti, bet jų tiesiog per mažai.

Ir nemanyk, kad taip atsitinka tik Tau vienai. Ir Jam, ir man, ir visiems iš mūsų yra bent kartą pasakę "atsiprašau, bet..." - c'est la vie. Kaip pasakė Monika, gyvenimas eina bangomis - aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn. Viskas bus gerai.

Myliu mažut :*