Meilė ir kitos nelaimės

Ar meilė yra?
Kas yra meilė?
Kada ji ateina?
Kada ji baigiasi?
Ar ji baigiasi?
Kas lieka po to?
Kokia pabaiga yra laiminga pabaiga?
Ar galima po to likti draugais?
Ar lieka trauka?
Kiek laiko užtenka įsimylėti? O pamilti?
Kaip pamiršti?
Kaip susitaikyti su "ne"?
Kaip būti vienam?
Kaip pažaboti aistras? Ar geriau atsiduoti joms?
Kodėl mes darom, o po to gailimės?
Geriau padaryt ir gailėtis, ar nedaryt?
Ar ne geriau mokytis iš svetimų klaidų?
Kas yra draugas?
Koks yra geriausias draugas?
Kas yra atvirumas?
Kas yra ištikimybė?
Kas yra nuoširdumas?
Kokie žmonės yra žavūs?
Kodėl mes dažnai nesuteikiam žmonėms galimybės?
Kodėl bijome pasitikėti kitais?
Kodėl mes vieną šnekam, o kitą darom? Arba nieko nedarom, o tik šnekam?
Kodėl žmonės smalsūs?
Kodėl žmonės taip mėgsta patarinėt?
Kodėl žmonės žaidžia kitais?
Kaip...?
Kodėl...?
Ar...?
Kas...?
Kada...?

Išeikite!

Po mano lova gyvena daug baubų.

Bet aš noriu juos iš ten iškrapštyti.

Vienų iš jų aš dar nepažįstu, o su kitais jau spėjau susipažinti - atsiverimo baimė, nepasitikėjimas savimi, suvaržymo baimė.

Bet žinau, kad, juos pažinusi, pamažu pamažu, galėsiu juos iš ten išprašyti.

Aš nenoriu gyventi su baubais po lova.

Išeikite!

Neliūdėk

Suprantu, kad Tau pikta, liūdna, skaudu, apmaudu,... bet juk visad geriau žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi, nei laukti to, ko nebus. Kam tuščiai svajoti?

Pasistenk Jį pamiršti ir atversti naują puslapį.

Žinau, kad Jis tau nebuvo eilinis ir man tikrai labai skaudu matyti Tave kenčiančią, bet yra kaip yra. Tu nieko negali pakeisti. Juk neversi Jo būti šalia. O ir draugais, nors Jis ir norėtų, likti niekas neverčia.

Tu tai supranti. Bet juk širdžiai neįsakysi. Prašau, pasistenk - aš nenoriu, kad Tu kentėtum.

"Lengva man šnekėti" - na taip, nesunku, bet aš bijau pamatyti Tave liūdinčią. Nes niekas nežino, kas atsitiko, o aš žinau. Ir aš žinau, kad tau nepasidarys labai smagu per kelias dienas. Ir aš žvelgsiu į Tave užuojautos kupinu žvilgsiu ir net nežinosiu, ką Tau pasakyti.

Vakar vakare aš norėjau būti šalia. Aš norėjau būti tuo žmogumi, ant kurio peties Tu išsiverktum. Aš norėjau kentėti drauge su Tavimi, kad Tau būtų lengviau. Aš norėjau šluostyti Tavo ašaras. Aš norėjau... aš norėjau verkti kartu su Tavimi.

Ir nekaltink savęs dėl to, kad Jis Tau pasakė "ne". Jis ne pirmas ir ne paskutinis. Tu tikrai dar surasi tą žmogų, kuris pamils Tavę visa širdimi - ir Tavo pliusus, ir minusus. Ir dabar aš bandau surasti žodžių Tave apibūdinti, bet jų tiesiog per mažai.

Ir nemanyk, kad taip atsitinka tik Tau vienai. Ir Jam, ir man, ir visiems iš mūsų yra bent kartą pasakę "atsiprašau, bet..." - c'est la vie. Kaip pasakė Monika, gyvenimas eina bangomis - aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn. Viskas bus gerai.

Myliu mažut :*