Marazmas.

Mano ištvirkę demonai vėl šokinėja man ant peties, o fone skamba daina apie šaudančią mergaitę (Northern Lite - Girl with a gun, jei kam įdomu). Nušaudyčiau ir aš savo demoniukus, bet per stipriai jie mane vilioja savo svaiginančiu kvepalų kvapu. O be to, vėliau jie visvien grįžtų, kas lūžusia koja, kas sutrenkta galva, ir dar labiau mane erzintų. O dar ir panelė Įžeista Savimeilė vis primena, kad kurį kitą vakarą matyt visvien kakavą viena gersiu. Žinoma, dar galiu gelbėtis ledų šaltyje karštą šeštadienį, bet kaži ar mane ponas Išdidumas išleistų, nebent Chuanas Pedras su savo Maseratti pats atlėktų pažybsėt man savo šypsena. Kitaip, sakėm, reikės boingą vogt. Tik kad su juo ant bėgių leistis bus nepatogu, nors dėmesio ištroškusiems savižudžiams mazochistams tai ir patiktų. Todėl dabar įkalbinėja mane Protas, siūlydamas pasiduot ir išeit pakelta galva, ir Širdis, liepdama man vaikytis šaligatvius. Klaidūs tie šaligatviai, tamsūs, ir nežinia kur vedantys, bet Širdis yra naivi ir, paradoksalu, stipresnė, nei Protas. Taip ir blaškausi tarp "noriu" ir "noriu".