Mykolas ir Eva.

Mykolas kaip tik baigė dengti stalą, kai atėjo kątik atsikėlusi, dar susitaršiusiais plaukais, Eva. Terasa buvo užpildyta ryto šviesos, kurioje Eva, apsivilkusi tik Mykolo marškinėliais, atrodė ypač gundanti.
- Labas rytas, - pasisveikino ji su Mykolu, pabučiuodama jį į skruostą.

- Sveika, gražuole, - atsakė jis, žiūrėdamas į ją su šypsena.
- Mmm... Aš išalkusi! - žaisimingai pareiškė Eva, sėsdamasi prie stalo, į pintą krėslą.

Jie pusryčiavo tylėdami, tik nuolat vienas į kitą žaismingai žvilgčiodami ir šypsodamiesi.

- Žinai, aš džiaugiuosi, kad dabar mes sėdime terasoje apšviesti saulės spindulių, pusryčiaujame. Aš nenorėčiau dabar būti niekur kitur pasaulyje.

Mylokas nieko neatsakė, tik įdėmiai žiūrėjo į Eva su maža šypsenėle lūpose.

- Kodėl tu taip žiūri? - kiek sutrikusi juokdamasi paklausė ji.

O Mykolas tik lėtai papurtė galvą. Staiga Eva pašoko ir kažkur išbėgo. Grįžusi ji nešėsi rankoj fotoaparatą. Eva priėjo prie Mykolo ir atsisėdo jam ant kelių. Ji prisiglaudė veidu prie jo ir nufotografavo juos abu.

- Žinai, aš įrėminsiu šitą nuotrauką ir tau padovanosiu, kad senatvėj, kai po kojom lakstys anūkai, o iš virtuvės kvėpės žmonos kepami sausainiai, tu galėtum pažiūrėti į ją ir prisiminti šį puikų rytą ir mane, - šypsodamasi pranešė Eva.

Mykolas tik nusišypsojo ir įsmeigė akis kažkur į tolį.

Perhaps.

Gražu.
Bet aš noriu daugiau.
O man teastako: "Kitą vakarą".
Ir aš svajoju.
O viskas atrodo taip gražu.
Ir vėl pagaunu galvoje mintį, kuri niekina mane už tai, kad nesugebu tvirtai pasakyti "ne".
Bet tai o ką daryti, kai tu labai labai labai nori?
Ar verta laukti tų spindulių?
Ne.
Manau.
Bet juk sau kažką įteigti yra paprasta, o to atsikratyti beveik neįmanoma.
Todėl ir kovoji kasdien, kasnakt su savo demonais, kol galų gale jiems pasiduodi ir jie palengva žudo tavo savivertę, sėja abejones ir suteikia kvailą, naivią viltį.
Aš norėčiau būti robotu.
Tokiu paprastu.
Tada bent jau nereikėtų jausti to, kas liūdina.
Bet va pagimdė mane, o dabar gyvent tai reikia.
Ir stengies surasti kiekvienoje dienoje kažką, kas tave bent kiek džiugintų.
Desperatiškai stengies surasti tai, dėl ko verta gyventi.
Ir taip vis ieškai.
Lauki.
Ieškai.
Lauki.

Himnas meilei.

Himnas meilei

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau
net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės,
aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės,
nieko nelaimėčiau.

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.“

Pirmas laiškas korintiečiams 13:1-8