Justei šiandien liūdna

Man liūdna.
Man liūdna.
Man liūdna.

Nemėgstu, kai man būna liūdna.

Dar nemėgstu, kai man prikaišioja dėl to, ko neturėtų.

Nereikia ieškoti priežasčių mano atžvilgiu. Jos mažų mažiausiai kvailos, o kitas dalykas - jos mane nervina. Ir nervina greitai. Turėtumėte džiaugtis tuo, ką turite, bet aišku, geriau eilinį kartą pabadysite pirštais į trūkumus, pareikalausite tobulybės (ir galų gale to, ko patys nedarote, norite iš manęs), o po to liepsite nesinervint? Mhm, ačiū.

Ir apskritai, neburbėk. Nekvaila, nereikia 10 kartų man aiškint.

Draugai

Kiek nedaug tesiskiria draugas nuo priešo.

Tik iš priešo žinai ko laukti, o iš draugo - ne.

Ir kartais taip staiga draugai tampa priešais.

Nemėstu kerštingų žmonių. Ypač jei nežinai, už ką tau keršyjama ir kai tai daroma netikėtai. Atrodo, tarp jūsų jau viskas baigta, kiekvienas nuėjot savo keliu, bet jis tavęs nepalieka ramybėj, jis tiesiog negali to padaryti taip paprastai. Jis sužeidžia tavo intymiausias, slapčiausias ir šviesiausias širdies kertes atverdamas kitiems, o po to sėdi prieš tave gerdamas kavą ir pasakodamas apie savo kasdienybę, o tu net nebegali pykti. Nes nemoki.

Siutina, kad nemoku pykti. Tada visiems atrodo, kad viskas yra gerai, o išties viduj lieka didelė nuoskauda. Pakiša tau tokią kiaulę, kad galėtum gyvenime su žmogum nesišnekėt, o tegali tik išeit, o sugrįžęs - nusišypsot. Ir būna skaudu ne tiek dėl to, ką tau tas žmogus padarė, bet dėl to, kad jis nesuprato, kaip tau tai buvo skaudu.

Galiu džiaugtis, kad savo neilgame gyvenime kolkas tik vieną tokį žmogų sutikau. Tokį... klasingą, kerštingą ir dviveidį. Ir bevalį to žmogaus draugą, ieškantį tik pramogos sau, nesvarbu, ką tai reikštų kitiems.

Tik aš be galo džiaugiuosi, kad turiu tokių žmonių šalia, kurie supras ir patars, neišduos. Ačiū jums bent už tai.

Jis

Ji vis stebi... Stebi... Laukia...
Svajoja...
Nori...
Tyliai...
Žiūri, mato, laukia...
Kažkur kitur...
Kitam pasauly...
Ir vis tikisi...
Viliasi, kad kadanors...
Kažkur...
Galbūt...

Bet - ar ji ką nors dėl to padarė?
Ar ji padarė ką nors pasiekti savo tikslui?

Būna

Kartais būna taip, kad nori kažką parašyt, kad tau tiesiog reikia kažką parašyt, bet kai prisėdi rašyt, nebežinai ką. Būna, 3 valandas sėdi mąstydamas ir tesukurpi 3 sakinius. Bet to užtenka. Nors to, ką mąstai, ir neperkėlei ant popieriaus, bet visvien viską perkratai galvoje. Tiesiog... pasidaro lengviau.
Tai va, ir dabar man taip. Kažką noriu parašyt, bet nežinau ką. (Na, nežiūrint į tai, kad reikia parašyt anglų recenziją ir K. Donelaičio "Metų" pasakotojo charakterizaciją - vuhu!).

P.S. mano tėtis matyt vienintelis vyras, kuris vaikšto su manim 2,5 val. po parduotuves, kol aš sau ieškau batų :)

Pasitikėjimas

Visad norisi kažką turėt šalia savęs, kuo galėtum pasitikėti. Pasitikėti visiškai, besąlygiškai. Tai vat, kad visad - niekad tai ir neišsipildo. Net, atrodytų, žmonės, kurie turėtų būt su tavimi bet kokiame gyvenimo tarpsnyje, palieka tave jai tau jų labiausiai reikia: sutuoktiniai, broliai, seserys, tėvai, artimiausi draugai. Aš asmeniškai turėjau tokią malonę, kad patyriau tik artimo draugo išdavystę, bet et... laikas bėga, pasimiršo viskas - nelaikau nuoskaudos širdy. Žinoma, gaila, sunku, bet juk tai pats geriausias būdas atsirinkti savo tikrus draugus. Keisčiausia, kad net ir tie tikrieji draugai kartais iškrečia akibrokštų, o tada jau nežinai kur dėtis. Ir pati buvau padarius tokį negražų akibrokštą, gal tiksliau bepradedanti daryti, bet džiaugiuos, kad laiku susivokiau ir dabar viskas po senovei - nespėjau niekeno įskaudinti ir prarasti tikro draugo. Išties, nedariau to iš piktų paskatų, tiesiog pati jau buvau "užsiknisus", tai matyt pertraukėlės reikėjo...

Man yra labai sunku prisiverst pasitikėt žmogumi. Jei aš matau, kad jis man atsiveria, pasakoja tai, ką tikrai pasakotų ne kiekvienam, tai ir aš jam galiu atsivert, nes aš matau, kad jis manimi pasitiki, o tai reiškia, kad aš taip pat juo galiu pasitikėti. Bet kartais būna taip, kad nė vienas nežengia to pirmojo žingsnio. Tada viskas ir lieka taip "formalu". Bet, žinoma, net ir patiems geriausiems draugams ne viską pasakoji. Ir tai suprantama.

Pagal idėją dabar aš turėčiau padaryti išvadą, mestėlt kokį skambų sakinuką kitą, apsimesdama labai protinga mergaite. Deja, nei aš protinga, nei ką - ieškau savo pamąstymais prasmės, esmės ir dar kažko. Darykites išvadas patys, kokias tik norite, o aš pasidarysiu savąsias. Kadanors.

Peace :)

Lapkričio 1-oji

Visgi gera diena ta Lapkričio 1-oji. Diena, kai net drabščiosios bitelės, paskendusios rutinoje vardan savo šeimos gerovės, privalo paaukoti kelias valandas savo brangaus laiko ir vienąsyk metuose prisiminti išėjusiuosius, uždegti žvakutę ant jų kapų. Nesiginkite, kad nemažai daliai žmonių tai - prievolė. Gaila, bet taip jau yra. Kitai daliai, nuolat lankančiai savo artimųjų kapus, tai - įprotis. Ir tik keliem žmonėm iš 1000 šis kapų lankymas kažką duoda - išties prisimenami artimieji, dėkojama už jų darbus - jie minimi geru žodžiu.
Keista, bet man tai pavyksta tik jei į kapines važiuojama sutemus. Tamsa ir tūkstančiai žiburėlių - lyg kažkokia mistika. Mane tai ramina.
Deja, šiemet nusiraminti nepavyko - nevažiavome sutemus ir dar 2 valandas turėjau kentėti savo mažametį brolį bešokinėjantį ant galinės sėdynės. Beje, privalau padėkoti policijai ir visoms kitoms valdžios institucijoms, padėjusioms išvengti kamščių.
Turiu tokį įprotį eidama kapinėmis skaityti kitų žmonių paminklų užrašus. Ir man visad įdomu žmogaus gimimo, mirties data. Yra tokių paminklų kur žmonės šalia jau mirusio vyro, žmonos, sesers ar brolio vardo užrašo ir savąjį tik su gimimo data, be mirties. Aš nenorėčiau, kad ir manasis taip būtų užrašytas, nors ir žinau, kad anksčiau ar vėliau visi mirsime. Tai kažkaip slegia, kai žinai, kad tau jau paruoštas kapas - lyg visi ir lauktų, kol tu numirsi. Kita vertus senatvėje pamažu vis stiprėja mirties nuojauta, o be to visi nori būti praktiški. Kas ten žino, gal ir aš senatvėje, jei neliksiu senmergė ir mano vyras mirs pirmesnis, užsirašysiu savąjį vardą ant ankapio anksčiau laiko. Niekada nesakyk niekada.

Well, tai tokios mano mintys šiandien.