Suprantu, kad Tau pikta, liūdna, skaudu, apmaudu,... bet juk visad geriau žinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų skaudi, nei laukti to, ko nebus. Kam tuščiai svajoti?
Pasistenk Jį pamiršti ir atversti naują puslapį.
Žinau, kad Jis tau nebuvo eilinis ir man tikrai labai skaudu matyti Tave kenčiančią, bet yra kaip yra. Tu nieko negali pakeisti. Juk neversi Jo būti šalia. O ir draugais, nors Jis ir norėtų, likti niekas neverčia.
Tu tai supranti. Bet juk širdžiai neįsakysi. Prašau, pasistenk - aš nenoriu, kad Tu kentėtum.
"Lengva man šnekėti" - na taip, nesunku, bet aš bijau pamatyti Tave liūdinčią. Nes niekas nežino, kas atsitiko, o aš žinau. Ir aš žinau, kad tau nepasidarys labai smagu per kelias dienas. Ir aš žvelgsiu į Tave užuojautos kupinu žvilgsiu ir net nežinosiu, ką Tau pasakyti.
Vakar vakare aš norėjau būti šalia. Aš norėjau būti tuo žmogumi, ant kurio peties Tu išsiverktum. Aš norėjau kentėti drauge su Tavimi, kad Tau būtų lengviau. Aš norėjau šluostyti Tavo ašaras. Aš norėjau... aš norėjau verkti kartu su Tavimi.
Ir nekaltink savęs dėl to, kad Jis Tau pasakė "ne". Jis ne pirmas ir ne paskutinis. Tu tikrai dar surasi tą žmogų, kuris pamils Tavę visa širdimi - ir Tavo pliusus, ir minusus. Ir dabar aš bandau surasti žodžių Tave apibūdinti, bet jų tiesiog per mažai.
Ir nemanyk, kad taip atsitinka tik Tau vienai. Ir Jam, ir man, ir visiems iš mūsų yra bent kartą pasakę "atsiprašau, bet..." - c'est la vie. Kaip pasakė Monika, gyvenimas eina bangomis - aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn. Viskas bus gerai.
Myliu mažut :*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą