2008 m. rugpjūčio 28 d.
Mano mielosios Dūros,
šiandien mes stovime prieš jau beužsiveriančius vartus. Vartus, už kurių yra tokia maža, bet kartu ir tokia didelė mūsų gyvenimo dalis. Jums tikriausia kyla klausimas, kodėl „gyvenimo“, o ne „gyvenimų“. Ogi todėl, kad tai nebe atskiri keliai. Tai vienas takas, kurį mes įžūliai kartu pramynėme lėkdamos rasotomis pievomis. Bet vis ten pat. Vis prie to paties. Prie savo laimės. Kurią radome. Radome visos kartu, viena kitoje, su viena kita. Iš tiesų galima būtų sakyti, kad mes skubėjome į meilę ar aistrą, bet mes iš tiesų tiesiog naiviai ieškojome to, kas mums teiktų džiaugsmą. Galima sakyti, kad visada turime viena kitą, tačiau mes esame savanaudės maksimalistės kalės, todėl mums dar atrodo būtina suvilioti daug nekaltų ir nelabai vaikinų/vyrų/berniukų.
O jų buvo visokių. Subrendusių. Naivių. Klasiokų. Klasiokų brolių. Plūgų. Misterių Zasosų. Misterių Unstopping. Misterių Silent. Misterių Traukinio Berniukų. Bronių. Bunnių. Žvėrelių. Šėtonų. Italų. Prancūzų. Senų meilių. Naujų meilių. Pažadukų. Striptiziorščikų. Bletmenų ir Robinų. Heroes‘ų. PID‘ų. Batuotų katinų. Don Kichotų ir Sančio Pančo. Robin Hudų. Vairuojančių bemkes. Fordus. Troleibusus. Audines. Siūlančių mums jas padovanoti. Svajojančių apie Ferrari arba apie tokius automobilius, kurių mes nesugebame pavadinti. Britvininkų ir skuteristų. Ir, be abejo, fūristų.
Ir mes su jais bendravom visur. Meilės namuose. Meilės vagonėliuose. Ant laiptų. Ant grindų. Besitrindamos viena į kitą. Prie laužo. Telefonu. Sapnuose. Pakelėse. Laukuose. Prie sienos. Ant stalo. Virtuvėje. Gamtoje. Londone. Lovoje. Stovint. Gulint. Sėdint. Valgant. Vilniuje. Klaipėdoje. Estijoje. O visų svarbiausia vieta, matyt, yra tėvų lova. Nesvarbu, kur ji stovi. Svarbu, kad juda. Ir kad ji tėvų. Tiek gražių akimirkų joje.
Ir visaip... Morališkai. Orališkai. Agresyviai. Švelniai. Naiviai. Perdėtai emocionaliai. Šaltai. Lietimo būdu. Absorbcijos būdu. Lūpomis. Rankomis. Kūnu. Akimis. Ausimis. Ir sunku patikėti - širdimi.
Ir mes tada šokdavom. Dainuodavom. Drebėdavom sužinojusios, kad juos pamatysim. Kad jie mums paskambins. Mesdavome telefonus, kuriuose išvysdavom žinutes, kurios mums reiškė tiek daug. Keturias valandas klausydavom „Ring my bells“. Šokdavom pagal „Tatu“. Valgėm ir gėrėm. Daug gėrėm. Alus. Sidro. Ir, žinoma, rafinuotosios tekilos. Ir gal žuvo daug neuronų. Bus tų neuronų. Svarbu, kad nežuvome mes. Mūsų sielos. O jos nusipenėjo kaip reikalas. Dabar jos sočios, storos ir tingios. Todėl mes galime rašyti. Galime siekti kažko. Todėl mes galime grįžti pas tuos, kuriuos tikrai mylime. Ir nesvarbu tai vaikinas, draugės, tėvai ar mylimas šuo.
Mes sakome, kad mes jiems davėme daug. Galbūt. Bet jie mums davė dar daugiau. Kiekvienas iš jų buvo mūsų mokinys, o kartu ir mokytojas, davęs mums tokios išminties, kurios mes daugiau iš niekur negautume. Kuria dabar vadovaudamosios galime būti geresnės nei bet kada buvome.
Pasakysiu atvirai, kad galbūt mūsų nuotykiai pašaliniams atrodo nerealūs. Neįtikėtini. Ir niekas niekaip negali susieti faktų, žinomų apie mus: intelekto sužalotos, kalės, nekaltos. Visiems kyla klausimas, kodėl jos būdamos kalės yra nekaltos? Kaip jos gali būti kalės, jei yra intelekto sužalotos? Kaip visos savybės jose gali būti harmonijoje? Kaip? Galbūt todėl jie žino, kad tokių kaip mes jie niekada nesutiko ir daugiau nesutiks. Bet jie yra per daug išdidūs, kad tai pasakytų. Jie nenori, kad mes ne tik būtume laimėtojos, bet dar ir tokiomis jaustumėmės.
Juk mes tik laimim. Juos. Jų dėmesį. Ir galbūt jie iš tiesų nori raktų tik nuo vienų vartų. Bet jie vis dėlto sutinka su mūsų diktuojamomis taisyklėmis. Jie sutinka mus paturėti, bet neturėti. O juk to jie gali gauti iš kievienos. Iš visų. Bet jiems reikia mūsų. Jeigu mes neduodame to, ko jiems reikia, jie gali tiesiog mus pasiųsti velniop ir nusukti į kitą kiemą. Bet jie lieka. Ir ne tik lieka, o grįžta vėl. Jie patys nežino kodėl. Kodėl mums nepasako „ne“. Kodėl įsilieja į mūsų žaidimus ir intrigas. Mes neprašome, kad mus mylėtų. Na gal truputį. Bet to garsiai nesakome. Jie irgi neprašo. Bet galbūt irgi to trokšta.
Jie neprašo. Bet mes juos mylime. Visus. Po truputį. Mes jiems rašome. Mes jais gyvename. Ir galbūt kaip jausmai yra mūsų kūrybos ir gyvenimo dalis, taip ir jie yra tų jausmų dalis. Jie juos sukelia. Ir pastebėkite, mielosios, kad kalbėdamos apie juos mes šypsomės. Mes juokiamės. Ir nesvarbu ar jie tobulybės, ar totalūs plūgai. Mes esame jų. Mes jiems atsiduodame kiekvienąkart parodydamos savo svetingumą. Tarp kojų. Mes atsiduodame jausmais. Kūnu. Siela ir širdimi. Mes galime paskui juos bėgti. Eiti paskui jų nugaras. Kalbėti jiems, kai jie žiūri į visai kitą pusę. Mes galime juos guosti. Pakęsti juos girtus. Piktus. Neapsisprendusius.
Ir galbūt mes norime nutraukti visus ryšius su jais. Mes norime sudeginti tiltus. Gerves. Išdeginti jų portretus iš savo širdies ir išmesti jų besišypsančius palaimingus veidus iš minčių. Bet mes negalime nuginčyti, kad kalbėdamos apie juos mes galime apsiverkti iš laimės, apmaudo ar skausmo. Kad kalbant apie juos mūsų širdys yra pilnos. Kad jie yra mes. Jie yra mūsų mūzos ir kūryba. Mes trokštame būti trokštamos. Mes mylime, kad būtume mylimos. Mes nekenčiame, kad būtume nekenčiamos. Mes bučiuojame, kad būtume bučiuojamos. Kad mirtume nuo tų bučinių. Atsidusdamos iš malonumo. Mes sentimentalistės. Ir galbūt tikrai mums reikia pasikeisti. Palikti viską. Padėti tašką. Išeiti pro vartus, prie kurių dabar stovime. Kad grįžtume kitokios. Bet tokios pačios „crazy“. Tokios, kokių jie nori ir nepamiršta. Kurių negali ignoruoti. Kad suvoktume, ko mes iš tiesų norime. Kuo norime gyventi ir kvėpuoti. Ir nesvarbu, kad pasikeitusios grįšime prie to paties. Prie savo emocionalaus kališkumo. Velniop. Svarbu, kad tada tikrai žinosime, kad tai esame mes, kad tai yra tai, ko mes norime.
Taigi mielosios, paimkime raktus ir užrakinkime spyna vartus į vasarą. Kol kas ir į nuotykius, ir į tai, kokios nežinome ar tikrai esame. Kai būsime tikros ir laimingos mes jas atrakinsime.
šiandien mes stovime prieš jau beužsiveriančius vartus. Vartus, už kurių yra tokia maža, bet kartu ir tokia didelė mūsų gyvenimo dalis. Jums tikriausia kyla klausimas, kodėl „gyvenimo“, o ne „gyvenimų“. Ogi todėl, kad tai nebe atskiri keliai. Tai vienas takas, kurį mes įžūliai kartu pramynėme lėkdamos rasotomis pievomis. Bet vis ten pat. Vis prie to paties. Prie savo laimės. Kurią radome. Radome visos kartu, viena kitoje, su viena kita. Iš tiesų galima būtų sakyti, kad mes skubėjome į meilę ar aistrą, bet mes iš tiesų tiesiog naiviai ieškojome to, kas mums teiktų džiaugsmą. Galima sakyti, kad visada turime viena kitą, tačiau mes esame savanaudės maksimalistės kalės, todėl mums dar atrodo būtina suvilioti daug nekaltų ir nelabai vaikinų/vyrų/berniukų.
O jų buvo visokių. Subrendusių. Naivių. Klasiokų. Klasiokų brolių. Plūgų. Misterių Zasosų. Misterių Unstopping. Misterių Silent. Misterių Traukinio Berniukų. Bronių. Bunnių. Žvėrelių. Šėtonų. Italų. Prancūzų. Senų meilių. Naujų meilių. Pažadukų. Striptiziorščikų. Bletmenų ir Robinų. Heroes‘ų. PID‘ų. Batuotų katinų. Don Kichotų ir Sančio Pančo. Robin Hudų. Vairuojančių bemkes. Fordus. Troleibusus. Audines. Siūlančių mums jas padovanoti. Svajojančių apie Ferrari arba apie tokius automobilius, kurių mes nesugebame pavadinti. Britvininkų ir skuteristų. Ir, be abejo, fūristų.
Ir mes su jais bendravom visur. Meilės namuose. Meilės vagonėliuose. Ant laiptų. Ant grindų. Besitrindamos viena į kitą. Prie laužo. Telefonu. Sapnuose. Pakelėse. Laukuose. Prie sienos. Ant stalo. Virtuvėje. Gamtoje. Londone. Lovoje. Stovint. Gulint. Sėdint. Valgant. Vilniuje. Klaipėdoje. Estijoje. O visų svarbiausia vieta, matyt, yra tėvų lova. Nesvarbu, kur ji stovi. Svarbu, kad juda. Ir kad ji tėvų. Tiek gražių akimirkų joje.
Ir visaip... Morališkai. Orališkai. Agresyviai. Švelniai. Naiviai. Perdėtai emocionaliai. Šaltai. Lietimo būdu. Absorbcijos būdu. Lūpomis. Rankomis. Kūnu. Akimis. Ausimis. Ir sunku patikėti - širdimi.
Ir mes tada šokdavom. Dainuodavom. Drebėdavom sužinojusios, kad juos pamatysim. Kad jie mums paskambins. Mesdavome telefonus, kuriuose išvysdavom žinutes, kurios mums reiškė tiek daug. Keturias valandas klausydavom „Ring my bells“. Šokdavom pagal „Tatu“. Valgėm ir gėrėm. Daug gėrėm. Alus. Sidro. Ir, žinoma, rafinuotosios tekilos. Ir gal žuvo daug neuronų. Bus tų neuronų. Svarbu, kad nežuvome mes. Mūsų sielos. O jos nusipenėjo kaip reikalas. Dabar jos sočios, storos ir tingios. Todėl mes galime rašyti. Galime siekti kažko. Todėl mes galime grįžti pas tuos, kuriuos tikrai mylime. Ir nesvarbu tai vaikinas, draugės, tėvai ar mylimas šuo.
Mes sakome, kad mes jiems davėme daug. Galbūt. Bet jie mums davė dar daugiau. Kiekvienas iš jų buvo mūsų mokinys, o kartu ir mokytojas, davęs mums tokios išminties, kurios mes daugiau iš niekur negautume. Kuria dabar vadovaudamosios galime būti geresnės nei bet kada buvome.
Pasakysiu atvirai, kad galbūt mūsų nuotykiai pašaliniams atrodo nerealūs. Neįtikėtini. Ir niekas niekaip negali susieti faktų, žinomų apie mus: intelekto sužalotos, kalės, nekaltos. Visiems kyla klausimas, kodėl jos būdamos kalės yra nekaltos? Kaip jos gali būti kalės, jei yra intelekto sužalotos? Kaip visos savybės jose gali būti harmonijoje? Kaip? Galbūt todėl jie žino, kad tokių kaip mes jie niekada nesutiko ir daugiau nesutiks. Bet jie yra per daug išdidūs, kad tai pasakytų. Jie nenori, kad mes ne tik būtume laimėtojos, bet dar ir tokiomis jaustumėmės.
Juk mes tik laimim. Juos. Jų dėmesį. Ir galbūt jie iš tiesų nori raktų tik nuo vienų vartų. Bet jie vis dėlto sutinka su mūsų diktuojamomis taisyklėmis. Jie sutinka mus paturėti, bet neturėti. O juk to jie gali gauti iš kievienos. Iš visų. Bet jiems reikia mūsų. Jeigu mes neduodame to, ko jiems reikia, jie gali tiesiog mus pasiųsti velniop ir nusukti į kitą kiemą. Bet jie lieka. Ir ne tik lieka, o grįžta vėl. Jie patys nežino kodėl. Kodėl mums nepasako „ne“. Kodėl įsilieja į mūsų žaidimus ir intrigas. Mes neprašome, kad mus mylėtų. Na gal truputį. Bet to garsiai nesakome. Jie irgi neprašo. Bet galbūt irgi to trokšta.
Jie neprašo. Bet mes juos mylime. Visus. Po truputį. Mes jiems rašome. Mes jais gyvename. Ir galbūt kaip jausmai yra mūsų kūrybos ir gyvenimo dalis, taip ir jie yra tų jausmų dalis. Jie juos sukelia. Ir pastebėkite, mielosios, kad kalbėdamos apie juos mes šypsomės. Mes juokiamės. Ir nesvarbu ar jie tobulybės, ar totalūs plūgai. Mes esame jų. Mes jiems atsiduodame kiekvienąkart parodydamos savo svetingumą. Tarp kojų. Mes atsiduodame jausmais. Kūnu. Siela ir širdimi. Mes galime paskui juos bėgti. Eiti paskui jų nugaras. Kalbėti jiems, kai jie žiūri į visai kitą pusę. Mes galime juos guosti. Pakęsti juos girtus. Piktus. Neapsisprendusius.
Ir galbūt mes norime nutraukti visus ryšius su jais. Mes norime sudeginti tiltus. Gerves. Išdeginti jų portretus iš savo širdies ir išmesti jų besišypsančius palaimingus veidus iš minčių. Bet mes negalime nuginčyti, kad kalbėdamos apie juos mes galime apsiverkti iš laimės, apmaudo ar skausmo. Kad kalbant apie juos mūsų širdys yra pilnos. Kad jie yra mes. Jie yra mūsų mūzos ir kūryba. Mes trokštame būti trokštamos. Mes mylime, kad būtume mylimos. Mes nekenčiame, kad būtume nekenčiamos. Mes bučiuojame, kad būtume bučiuojamos. Kad mirtume nuo tų bučinių. Atsidusdamos iš malonumo. Mes sentimentalistės. Ir galbūt tikrai mums reikia pasikeisti. Palikti viską. Padėti tašką. Išeiti pro vartus, prie kurių dabar stovime. Kad grįžtume kitokios. Bet tokios pačios „crazy“. Tokios, kokių jie nori ir nepamiršta. Kurių negali ignoruoti. Kad suvoktume, ko mes iš tiesų norime. Kuo norime gyventi ir kvėpuoti. Ir nesvarbu, kad pasikeitusios grįšime prie to paties. Prie savo emocionalaus kališkumo. Velniop. Svarbu, kad tada tikrai žinosime, kad tai esame mes, kad tai yra tai, ko mes norime.
Taigi mielosios, paimkime raktus ir užrakinkime spyna vartus į vasarą. Kol kas ir į nuotykius, ir į tai, kokios nežinome ar tikrai esame. Kai būsime tikros ir laimingos mes jas atrakinsime.
Monita
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą